LIETUVOS

SOCIALDEMOKRATŲ

PARTIJA

Utenos skyrius

GALERIJA

BIČIULIŲ ERDVĖ

KONTAKTAI

Kai nedideliame ūkyje telpa visas pasaulis...

Rudeniškai nurimusioje ūkininkų Linos ir Virginijaus Keraminų sodyboje Kaniūkuose (Utenos r.) prie mirguliuojančios Šventosios upės pasitinka net keli gaspadoriai. Pirmas pribėga apvalutis, nedidelis, baltomis ir juodomis dėmėmis papuošęs dekoratyvinis paršiukas Feliksas. Svečius nepatikliai apžiūri taksiukas Čipsas. Persę Magdutę ir visai baltą jos draugą Pikutį kieme pasirodę nepažįstamieji nelabai domina. Užtat pamačius dar vieną šeimos numylėtinį bernozenenhundo veislės šunį Braitą kojos pačios sustoja: didelis Braitas priverčia kažką virptelti paširdžiuose. Virginijus nuramina: nėra ko baimintis, nes Braitas labai draugiškas šuo.

Bėgiojantis naminis ūkis

Tas draugiškasis Braitas ne šiaip dėl grožio gyvena pas Keraminus. Jis yra vienas svarbiausių ūkio darbininkų: gano avis. Labai gerai gano. Todėl avys labiau klauso Braito, nei Virginijaus. Ūkininkas dėl to nenusimena: jis džiaugiasi 4 metų amžiaus aviganiu, nes pastarasis ir atsirado sodyboje tam, kad padėtų ganyti avis.

– Braitas tvarkingas šuo, visos šeimynos numylėtinis, todėl nemažai laiko praleidžia namuose, – pasakoja Virginijus. – Jis labai tolerantiškas ir pakantus, gerai sutaria su visais augintiniais. Ne taip kaip Magdutė: ji ir su Pikučiu nelabai draugauja, jau nekalbant apie kitus.

Gyvybingumu stebinantis Čipsas, nors jau peržengė 12-os metų ribą, ir Feliksas bene dažniausiai siaučia po kiemą. Dekoratyvinis keturmetis „vietnamietis“ Feliksas, pasak Virginijaus, paskutiniu metu pasijuto vienas svarbiausių šeimoje, todėl ne visada su juo pasiseka susitarti. Štai vasarą, kai tik ištrūkdavo į kiemą, tuoj puldavo į šiltnamį ir nuskainiodavo visus pomidorus ir agurkus: labai jau juos Feliksas mėgsta. O prie lauko lysvėje augusių agurkų paršas tiesiog budėdavo: jei tik koks žaliasis iškišdavo galvą pro lapus, tuoj capt ir nugnyba. Taip Keraminai pakankamai agurkų ir neužsiaugino.

– Bet negi ant jo pyksi, – šypsosi Virginijus. – Feliksas pas mus net iš Klaipėdos atkeliavo. Tai buvo dovana dukrai. Žiemą, kai labai atšąla, jis su gardeliu keliauja į tvartą. O šiaip šiltos žiemos jam nebaisios ir jas sėkmingai praleidžia kieme.

Šio naminio ūkio Keraminai didinti nežada. Visi šeimos numylėtiniai jau pasiskirstę savo teritorijas ir dar vienas viską tiktai sumaišytų.

„Griežtam man nereikia būti...“

Keraminų šeimyna didumu nė kiek nenusileidžia keturiomis bėgiojančiam naminiam ūkiui. Virginijus ir Lina augina 4 vaikus: mokslų aukštumų šturmuoti jau išlėkusius Simoną ir Ievą, Užpalių gimnazijoje besimokančius Gretą ir Martyną. Pastarasis – šeimos pagrandukas. Nors ne toks ir mažas: septintokas. O vyresnieji – Kaune. Ir abu Kauno technologijos universitete. Tik Simas jau peržengė trečio kurso slenkstį, o Ieva – pirmakursė. Ieva jau senokai susidomėjo aplinkos inžinerija, todėl ir pasirinko tokią specialybę. Simą patraukė medienos dizainas. Kaip pažiūrėsi, abi specialybės ūkyje tikrai pravers. Juoba kad Simas prieš metus pats išsinuomojo dalį žemės ir jau užregistravo savo ūkį. Virginijus džiaugiasi, kad sūnų traukia žemė ir nebaido ūkio darbai. O kai turės specialybę, gal ir savo verslą pradės. Svarbu, kad jaunam nepraeitų noras ūkininkauti. Kad taip gali atsitikti, nelabai norisi tikėti, nes Simas – pats didžiausias pagalbininkas ūkyje. Kai išvažiuoja krimsti mokslų, jo vieton stoja Martynas. Žinoma, kiek gali ir kiek leidžia laikas nuo mokslų. Juk Martynas – vienas aktyviausių šeimos narių. Vienu metu Martynas mokykloje lankė net 8 būrelius. Ir suspėjo. Dar spėja būti geru šauliu, dalyvauti varžybose, laimėti prizines vietas, o ūkyje – vairuoti traktoriuką, atvežti avelėms ėdesio ir vandens, kartu su Braitu aplėkti ganyklas. Nuo jo neatsilieka ir gimnazijos trečiokė Greta, taip pat visur spėjanti, tai pat šaulė ir visokių įdomių dalykų pramanytoja. Virginijus šypsosi sakydamas, kad kartais Martynui su Gretai dienos neužtenka: tiek užsibūna mokykloje, kad nebespėja grįžti namo autobusiuku, tenka pačiam važiuoti atsivežti.

– Žmoną parsivežiau iš Kėdainių, tiksliau iš Panevėžio, – pasakoja Virginijus. – Linos tėviškė – Kėdainiai, Panevėžyje ji kartu su mano seserimi mokėsi J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. Grįžęs iš armijos nuvažiavau aplankyti sesers ir sutikau Liną. Tai buvo 1986 m. Po trejų metų apsivedėme.

Lina – muzikantė, menininkė. Paskutiniu metu ji iš veltos vilnos kuria papuošalus, kurie yra labai populiarūs. Nors muzikavimas kiek primirštas, jį pakeitė ūkio darbai ir vedėjavimas pieno supirkimo punkte, bet menas ir grožio pajautimas iš Keraminų namų niekur nepabėgo: polinkis kurti yra perduotas vaikams. Štai Simas lankė Utenos muzikos mokyklą, Greta yra baigusi Dailės mokyklą, Ieva meniškai siuvinėja paveikslus.

– Vaikams stengiamės sudaryti visas sąlygas, kad jie vystytųsi ir tobulėtų, – sako Virginijus. – Jie nuo ryto iki vakaro užimti, sudominti, kiekvienas turi savo pareigas, tad laiko blogiems dalykams nelieka. Griežtam man nereikia būti, nes su visais susitariu be barnių: pirma – pamokos, paskui – darbai ūkyje, jei gali ir spėji. Tiesiog nėra laiko bartis ar nepaklusti, kai tiek daug darbų ir kitų užsiėmimų.

Šaknys

Kai prieš keletą metų visa Keraminų giminė susirinko pas tėvus Tarvydžiuose švęsti jubiliejų, vargu ar koks atėjęs svetimas būtų tilpęs į trobą. Iš viso tuokart šventėn sugužėjo daugiau kaip 30 didelių ir mažų. O kai reikėjo fotografuotis, fotografas turėjo nemažai vargo, kol visus „sutalpino“ į nuotrauką.

– Mūsų savų būrys tikrai nemažas, – šypsosi Virginijus. – Tėvai turi 22 anūkus ir 5 proanūkius. O mūsų, vaikų, yra septyni: Aldona, Jonas, Eugenijus, Onutė, aš, Irena ir Regina. Buvo ir aštuntas, jauniausias brolis, bet jo, deja, nebeturim: žuvo avarijoje, sulaukęs 30-ies. Per Jonines. Labai jo trūksta. Sako, laikas gydo, bet šitos žaizdos neužgydė...

Sekdami tėvų pavyzdžiu Virginijaus broliai ir seserys irgi gali didžiuotis gausiomis šeimomis, kuriose auga po keturias ir tris atžalas. Kiek mažesnė tik Jono šeimyna. Užtat visi liko ištikimi savo žemei ir niekur iš Užpalių seniūnijos neišvažiavo. Pasak Virginijaus, visi sutaria ir gyvena draugiškai, kaip tikri lietuviai: be pavydo ir pykčių.

– Vaikystė prabėgo gražiam Tarvydžių vienkiemy, – pasakoja Virginijus. – Mama fermoje dirbo melžėja, tėvas buvo fermos darbininkas. Abu sunkiai dirbo nuo ryto iki vakaro: mama 15 metų rankomis melžė karves, tėvas šėrė bulius, prižiūrėjo kelias dešimtis arklių Daug sveikatos padėjo, tik atlyginimus labai menkus gavo. O mūsų gi buvo nemažai – visi aštuoni. Bet kažkaip išgyvenom, gal todėl, kad didelių poreikių neturėjom. Mamai mus prižiūrėti padėjo močiutė. Auginom namie viską: nuo vištų ir triušių iki kiaulių ir nutrijų. Padėdavom ir fermoje tėvams.  Nebuvo taip, kad vienas kuris nedirbtų, visi viską mokėjo ir dirbo visus ūkio darbus. Į pradinę mokyklą pėsti kulniuodavom apie 2 km. Paskui ėjom į Užpalių gimnaziją. Vienu metu gimnazijoje mokėmės net šeši. Dabar tėvai visokių sveikatos negalavimų turi, bet gyvenimu moka džiaugtis. Ir mus to išmokė. Todėl ir neišsilakstėm, todėl ir likom visi dideliam būry.

Pasak Virginijaus, miestan gyventi dabar jo ir su pagaliu nenuvarysi. Tris dienas „tarp mūrų“ gal galėtų praleisti, net ne daugiau. Mieste pirmiausia nebūtų ką veikti, o antra – vaikai, neturėdami veiklos, tik sėdėtų prie kompiuterių. Dabar, ačiū Dievui, kompiuterį naudoja mokslams ir darbui, o vasarą visai nuo jo pabėga.

Besikuklindamas Virginijus užsiminė, kad džiaugiasi ir didžiuojasi giminyste su Seimo nare Milda Petrauskiene. Jų tėčiai – broliai, o jie – pusbroliai.

– Milda – tikra Keraminų giminės atstovė: užsispyrusi, savo jėgom viską pasiekusi, darbšti, optimistė ir visur suspėjanti, – kalbėjo Virginijus. – Iš jos tik mokytis ir mokytis. Esam giminėje sutarę taip: neprašyti aukštus postus užimančių giminaičių paramos ar kokios malonės ir netrukdyti dirbti. Jei pradėsi važinėti ir prašinėti, gali net pakenkti. O to niekam nesinori. Pasidžiaugiam, kad savas žmogus tiek daug pasiekė.

Nenorim kito...

Dar viena Virginijaus šeima – Kaniūkų bendruomenė, prie kurios vairo stovi jau devynerius metus. Tiek metų oficialiai gyvuoja ir pati bendruomenė. Bet ir prieš tą oficialią pradžią Virginijus su kaniūkiečiais darbavosi iš peties: organizuodavo renginius, tvarkydavo aplinką. Iš pradžių apie bendruomenės įkūrimą net negalvojo: smagu buvo visiems draugėj savo kaimo gerovei darbuotis. Bet paskui pasvarstę įregistravo. Juk bendruomenė yra valstybės pagrindas. Ji labai reikalinga žmonėms. Ypač reikalinga tapo, kai iširo kolūkiai ir žmonėms atsivėrė naujos bendravimo galimybės.

– Mes vieni pirmųjų Lietuvoje įregistravome bendruomenę, – pasakoja Virginijus. – Su pirmąja taryba buvo labai smagu dirbti. Visi buvo aktyvūs, pilni idėjų, nė vieno nereikėjo raginti prie darbų. Todėl ir rezultatai geri: iš Žemės ūkio ministerijos remto projekto Kaniūkų bibliotekoje įkūrėm informacinį centrą, per metus, paremti Utenos rajono savivaldybės, įgyvendindavom apie 4-5 projektus – gamtosauginius, sporto, sveikatos ir kt.

Virginijus pasakodamas kuklinosi: renkamas pirmininku trečiai kadencijai, iš pradžių nesutiko juo būti, ieškojo sau pamainos, motyvuodamas, kad ūkio plėtra kasdien pateikia naujų iššūkių, tad baiminosi, kad nesuspės tvarkytis su patikėtomis pareigomis. Bet kaniūkiečiai nepasidavė: gerai žinojo, kad Virginijus turi vadovavimo, projektų rašymo ir bendravimo su Utenos rajono savivaldybe gyslelę ir patirtį. Ir prikalbino. Sakė: pasitikim, dirbk. Nenorim kito. Juk „ateina“ europiniai pinigai, o kas geriau su jais tvarkysis, jei ne tu? Prikalbino ir, pasak Virginijaus, įteikė dovaną: būti trečią kadenciją pirmininku – tai džiaugtis bendravimu su žmonėmis, dvasiškai turtėti ir kaupti patirtį.

Dabar Kaniūkų bendruomenės taryboje darbuojasi 7 žmonės. Pasak Virginijaus, paskutiniu metu darbai šiek tiek sulėtėjo, nemažai kaniūkiečių važinėja dirbti į mietą ar aplinkinius miestelius, kiti pasinėrę į savo ūkių darbus ir rūpesčius, bet visi vis tiek laukia renginių ir susibūrimų, kurių tikrai netrūksta. Kaniūkų bendruomenė jau senokai draugauja su Jūžintų (Rokiškio r.) bendruomene, vieni pas kitus važinėja į renginius ir šiaip į svečius. Nepamiršta ir kitų, kaimynystėje įsikūrusių bendruomenių, su kuriomis tai pat palaiko glaudžius ryšius. Maža to, dalyvauja saugios kaimynystės projekte. Neseniai, bendradarbiaudama su Savivaldybe, Kaniūkų bendruomenė UAB „Utenos vandenys“ perdavė vandentiekio tinklus, kuriais 10 metų rūpinosi patys, patys ir remontavo. Bet neturėdama galimybių ir technikos tvarkyti vis gendantį turtą bendruomenė negalėjo kaip reikiant jo prižiūrėti. Rūpesčių kildavo vis daugiau ir daugiau, tad buvo padaryta inventorizacija, geodezinė nuotrauka ir nueita pas merą Alvydą Katiną. Dabar jokių rūpesčių su vandeniu nebėra.

Be sentimentų

Kad taip su ūkiu: parašai projektą, nueini į Savivaldybę, pasikalbi su meru ir visi rūpesčiai išsisprendžia... Tik pasvajot galima... Virginijaus Keramino ūkyje, kuriame mekena 500 avelių, darbai ir rūpesčiai nesibaigia nuo ankstyvo ryto iki nakties. Kartais ir iki kito ryto. Vasarą ūkininko diena prasideda su saule. Dabar, dienai gerokai sutrumpėjus, visi rytiniai darbai vyksta dar gilioje tamsoje. Net nepusryčiavęs Virginijus lekia pas aveles, kurios gyvena tvartuose už trijų kilometrų. Pusryčius ūkininkas prisimena tik po pasilabinimo su baltavilnėmis ir pašėrimo, kuris užtrunka ne taip ir trumpai. Vėliau – darbas su technika, kurią remontuoti tenka kasdien. Virginijaus technikos ūkis – nemažas: du traktoriai, kratytuvas, platforma mėšlui, dar kultivatoriai, kita smulki technika.

– Beveik visa technika įsigyta gavus paramą iš Europos Sąjungos. Du trečdaliai lėšų – europiniai, kita – savi pinigai. Jei nori kokybiškos technikos, reikia ir savų pridėti, – sako Virginijus. – Galima, žinoma, ir pigesnės, lenkiškos, nusipirkti. Bet jei galvoji apie ateitį ir ruošiesi ūkininkauti ne vienerius metus, tai lenkiškos geriau nepirkti. Suges ir visi pinigai nueis balon. O be Europos Sąjungos paramos mes kokius 20 metų atgal būtume atmesti. Turėtume arkliuką, vežimą, mažiuką traktoriuką ir viskas. Trypčiotume vietoje ir Europos niekaip nepasivytume.

Vytis Europą Virginijui ne vienas svarbiausių planų, bet ir vietoje trypčioti jis nemėgsta. Avelės ūkyje – vienų geriausių veislių: romanovų, Lietuvos juodgalvės, Vokietijos juodgalvės, berešonų ir kt. Veislinius avinus Virginijus perka Šeduvoje. Kai kurios avelės ir vardus turi. Anksčiau buvo ir sąsiuvinis, kuriame buvo surašyti visi avelių vardai. Dabar to sąsiuvinio nebėra, kartais avelės pašaukiamos pavardėmis tų žmonių, iš kurių buvo pirktos. Sentimentų ūkyje reikia kuo mažiau, sako Virginijus. Čia gi verslas. Kitaip nė vienos negalėtum papjauti.

Virginijus aveles augino nuo seno: dar tėvų namuose. Paskui, ūkininkaudamas mišriame ūkyje, turėjo apsispręsti, ką auginti. Ilgai nesvarstė ir pasirinko aveles. Dabar Virginijaus ūkis ekologinis. 500 avelių banda – tai vidutinis ūkis, iš kurio galima pragyventi. Ūkininkas turi 150 ha žemės, skirtos ganykloms, pašarams auginti. 20 ha kasmet yra apsėjama avižomis. Iš valstybės Keraminai nuomoja 50 ha, kuriuos planuoja išpirkti.

– Mėsą parduoti vežam į vieną Anykščių įmonę, – pasakoja Virginijus. – Pirkėjų sulaukiame ir ūkyje. Atvažiuoja žmonės net iš Kauno ir Vilniaus. Džiugu, kad aviena populiarėja. Visas tas ažiotažas su lenkiška mėsa padarė gerą darbą: niekas nebenori lenkiškos, duok lietuvišką. O tai ir išpopuliarino avieną. Tas, kuris paragauja, būtinai atvažiuoja nusipirkti ir kitą kartą, nes sužino, kad tai labai skani ir sveika mėsa, tinkanti ir ligoniams. Avis – vienintelis gyvulys, kurį skerdžiant mėsoje nesigamina vadinamieji mirties nuodai. Kiti gyvuliai jaučia, kad bus skerdžiamas, o avis nejaučia. Todėl aviena yra ypatinga mėsa.

Visa Keraminų šeimyna avieną taip pat labai mėgsta. Mėgstamiausi – šašlykai, kepsniai. Pasak Virginijaus, pati skaniausia – kepta aviena. Virtos skonis kitoks, ne toks patrauklus. Na, o sprandinės mėsa – delikatesas.

Sunkumai užgrūdina

Deja, parduoti avienos mėsos kombinatams Virginijui nesiseka. Kiek besistengė, norėdamas susitarti su kombinatais, bet nieko neišėjo. Ūkininkas mano, kad kombinatai turi sutartis su kitais, kurie parduoda dideliais kiekiais, o jis to negali: ūkis per mažas. Tada reikėtų ir avelių bandos dvigubai didesnės, ir tvartų didesnių, ir samdytų darbininkų. Tai – ateityje, o šiandien ūkiui reikia ištverti sunkmetį, kuris, ačiū Dievui, darbų ir planų labai nesujaukė. Žinoma, naktinė mokesčių reforma ant visų verslų paliko savo skaudžius pėdsakus, bet Virginijus neabejoja, kad iš sunkmečio išsikapstys be didelių nuostolių.

– Negaliu dabar samdyti darbininkų, nes kitaip negaučiau pelno, – sunkumais dalijasi ūkininkas. – Kol kas produkcijos tiek daug nepagaminu, kad galėčiau samdyti. Juk jei vieną žmogų samdai, mažiausiai 20 tūkst. metams atseikėk. O dabar ką sutaupau, tas mano. Žinoma, padienius darbininkus mėšlui mėžti ar kitokiems darbams galima būtų pasamdyti, bet aš noriu, kad vaikai padėtų, kad išmoktų ūkininkauti ir suprastų visus ūkio reikalus. Jie jau daug ko išmoko, tad jei reikėtų kuriam laikui palikti ūkį, palikčiau ramia širdimi.

Bėda ir su vilna: aveles reikia kirpti nori nenori, bet vilną parduodant turėsi daugiau nuostolio nei pelno. Vilnos kilogramas tekainuoja 2 Lt. Ir parduoti jos nėra kur. Tad paprašytas pavienių pirkėjų vilną Virginijus tiesiog jiems atiduoda. Kas lieka, išmeta. Ūkininkas yra girdėjęs, kad kažkur Žemaitijoje bus pastatyta gamykla, kažką gaminsianti iš vilnos. Jei tai ne gandai, tada bus kur ir vilną realizuoti. Į vilnos realizaciją įsijungė ir Lina: gamina ne tik įvairiausius papuošalus, bet ir antklodes.

Dar vienas visų darbų trukdis, pasak Virginijaus, – avis nėra priskiriama prie mažų gyvulių. Dėl to triušius galima skersti namie, o avis būtina vežti į skerdyklą. O ten reikia vežti 20 avių. Mažiau nepriima. Kaip tokį didelį kiekį avienos per trumpą laiką realizuoti? Jei ir sušaldai, nelaikysi gi šaldiklyje ilgai. Visi juk nori šviežios mėsos.

– Avis galėtų būti priskirta prie mažų gyvulių, – samprotauja Virginijus. – Kiek gi to jos svorio yra? Kokia 20 kg. Kodėl nepriskiriama? Dėl ligų. Tikrinant avieną, mėginius tyrimams turi paimti veterinaras. Dėl to avis reikia vežti į kombinatą. Ar veterinaras negalėtų atvažiuoti į ūkį? Galėtų. Kodėl reikia tą gyvulį varginti ir varyti jam nerimą? Juk mūsų seneliai skersdavo namie ir niekas nesusirgdavo. Nemanau, kad skerdyklose paruošta aviena yra geresnė už „naminę“. Jei situacija tokia bus ir toliau, gal savo skerdyklą bandysim įsirengti.

Prieš trejetą metų Keraminai turėjo didelių nuostolių: į bandą buvo įsisukę vilkai. Papjovė 36 avis. Vėliau buvo kalbama, kad tai buvo ne vilkai, o vilko ir šuns hibridai. Vilkai nepuola tik tam, kad patenkintų žudymo aistrą. Jie viena dviem pasisotina ir viskas. O šitie išpjovė. Nežinojo tada Virginijus, kad tokie plėšrūnai eina pjauti ne kartą. Vėliau jam protingi žmonės pasakė, kad po pirmos „pjūties“ nakties reikėjo paslėpti bandą. O Virginijus nepaslėpė. Tad atėjo plėšrūnai ir kitą naktį.

– Labai gaila buvo tų avelių, bet neverkiau, – prisimena ūkininkas. – Aplinkiniai stebėjosi, kodėl neverkiu. O ką, negi turėjau sėdėti ir verkti? Nieko nedaryti? Nemoku dejuoti ir savęs griaužti. Kiekviena bėda, sunkumai – tai pirmyn varančioji jėga. Jie sutelkia, moko, užgrūdina. Toks jau esu, ką padarysi, daugiu optimistas nei pesimistas. Visa mūsų šeima optimistai.

Lolita Kaminskienė,

LSDP Utenos skyriaus atstovė spaudai