LIETUVOS

SOCIALDEMOKRATŲ

PARTIJA

Utenos skyrius

GALERIJA

BIČIULIŲ ERDVĖ

KONTAKTAI

Staigmenų kupinas Utenos kaimiškosios seniūnijos seniūnas Algirdas Žukas

Kai tada dar jaunas specialistas Algirdas Žukas pėsčiomis aplankė kelis prie Utenos prisiglaudusius tuometinius kolūkius, Klovinių kolūkio pirmininkas Simonas Bogomolnikovas negalėjo atsistebėti: iš rajono ir pėsčias! Dyvų dyvai... O ką daryt? Juk mašinų trūko, Žemės ūkio valdyboje, kurioje savo darbo kelią pradėjo Algirdas Žukas, gal kokia viena „gazelka“ ir buvo, bet negi kas jaunam specialistui ją duos. O sėdėti prie popierių nusibodo. Tad ir apėjo Algirdas Žukas ūkius pėsčiomis. Vėliau taip jau atsitiko, kad tas pats Klovinių kolūkio pirmininkas užsispyrė ir „iškrapštė“ jauną specialistą į savo vadovaujamą ūkį dirbti agronomu. Likimas lėmė, kad tame ūkyje Algirdas Žukas užsibuvo beveik 30 metų: iš pradžių kaip agronomas, paskui – kaip vadovas. 

Apie administracinius centrus ir seniūno nosį

Dabar LSDP Utenos skyriaus bičiulis Algirdas Žukas – visiems Utenos rajono žmonėms gerai pažįstamas linksmuolis Utenos kaimiškosios seniūnijos seniūnas. Šitame vežime jis jau 10 metų. Birželio 5-ąją tas dešimtmetis ir suėjo. Kiek dar planuoja dirbti, Algirdas Žukas nežino, bet seniūnaus tol, kol bus reikalingas ir galės dirbti. „Na, 10 ar 15 metų tai nedirbsiu, – sako seniūnas, – nes pats žmogus gi nejaučia, bet iš šono gerai matos, kad po tiek metų nusensta, durnėja, nusišneka ir trukdo kitiems. Aš taip nenoriu.“

Algirdas Žukas „durnėti“ neturi kada: darbai veja darbus, reikalai – reikalus. Štai tvarkomas Biliakiemio kultūros centro priestatas–nauja salė. Vaikutėnuose – naujo kelio darbai. Vis ramybėje nepalieka mintis dėl uždarytos Vaikutėnų mokyklos. Seniūnas nebūtų seniūnu, jei nesiektų savo: vėl atgaivinti mokyklą. Juk yra įstatymas, leidžiantis kurti privačius vaikų darželius. Patalpos mokykloje tam tinkamos. O vėliau, žiūrėk, klasėse ir vėl mokinukai klega. Juk koks miestelis be mokyklos ir vaikų keliamo triukšmo...

– Kai kūrėm seniūnijoje administracinius centrus, mus labai kritikavo. Sakė, tokio padalinio pagal įstatymą nėra ir negali būti. O padarėm savo. Kai vėliau Pačkėnus aplankė pats prezidentas Valdas Adamkus, liko labai patenkintas bei gyrė mūsų sumanymą. Ir kaip negirs, jei viename pastate – ir mokykla, ir kultūros centras, ir medicinos punktas, ir biblioteka. Kai pradėjau seniūnauti, visos šios įstaigos buvo išmėtytos po atskiras gryčias. O kai kūrenti, tai malkas reikėjo vežti kiekvienon atskirai. Bibliotekose bibliotekininkės sėdėjo pamėlusiom nuo šalčio rankom. Tai ėmėm ir padarėm tuos administracinius centrus. Man, kaip tinginiui, juk reikėjo kažkam vadovauti, – juokiasi seniūnas.

Pirmiausia tarsi mažas eksperimentas administracinis centras buvo įkurtas Biliakiemyje. Pavyko ir patiko. Labiausiai patenkinti liko mokinukai: ir sporto salė atsirado, ir erdvės šėlionėms. Seniūnas pridėtų: ir kūrenimas vienas. Po kiek laiko į darbus kibo Vaikutėnai.

– Dirbo visa bendruomenė, – džiaugėsi seniūnas. – Todėl labai gerai ir išėjo. Viename pastate ir visos įstaigos tilpo, ir pirmame aukšte jaunimui pašokti bei pasportuoti yra kur: įrengtos teniso, treniruoklių ir šokių salės. Ant vienos šokių salės sienos medžio drožėjas Algirdas Kamliauskas nupaišė akis. Čia, sakė, seniūno akys, visada mus seks. Ant kitos sienos – nosis. Irgi seniūno nosis, kadangi labai mėgstu visur savo nosį kaišioti. Paskui ir Pačkėnus sutvarkėm. Dabar, kai man reikia kokius skubius reikalus sutvarkyti, paskambinu arba nuvažiuoju į administracinius centrus ir greit viską sutvarkau. Nebelakstau po visą seniūniją kaip akis išdegęs.

Apie bėgimą per gyvenimą

Vieną liepos savaitgalį Algirdas Žukas važiavo į savo gimtinę, Skiemonis. Ne šiaip sau važiavo: Skiemonyse buvo didelis sujudimas. Bendruomenė minėjo miestelio 510-ąsias metines ir mokyklos 90-metį. Buvo visko: šventų vietų lankymas, rimtos kalbos ir sveikinimai, bendravimas su seniai matytais bendraamžiais. O paskui kad kils triukšmas ir šaudymas, net ausis užgulė! Visus, besišnekučiuojančius kieme, užpuolė plėšikai. Ir Algirdas Žukas, kaip pabėgęs iš savo krašto, buvo pagautas ir pririštas prie medžio. Teko atgailauti. Seniūnas atgailavo labai labai smarkiai, visas nuodėmes išpažino: kodėl pabėgo iš savo krašto, kaip pabėgo, kodėl negrįžo, todėl jo plėšikai ir nepakorė. Bet buvo sugalvota kita bausmė: toks pat „nusidėjėlis“ kaip Algirdas Žukas turėjo visus kitus nusikaltusius lupti. Ir gavo seniūnas virve per užpakalį. Už tai, kad paliko savo kraštą.

O savo kraštą Algirdas Žukas paliko 1962 m. Iš Beržinkos autobusų stotelės. Sėdo į autobusą ir išvažiavo į Kauną stoti į Žemės ūkio akademiją. Bernioko būta galvoto ir sumanaus, turinčio gerą atmintį, tad stojimas į aukštąją praėjo be sukrėtimų. Ir visas mokslas ėjo kaip sviestu patepta. Buvo aktyvistas, visur spėjantis, turėjo daug draugų, tai niekas ir nenustebo, kad Algirdas akademiją baigė raudonu diplomu. Vėliau  mokėsi aspirantūroje. Bet joje ištvėrė tik dvejus metus: labai jau norėjosi „eiti į gamybą“. Kai pabėgo iš aspirantūros, tai iš pradžių po ūkį, dabar po seniūniją Algirdas Žukas bėga iki šiol, nepaisydamas nei išeiginių, nei darbo valandų.

– Per 30 metų atostogavau tik 8 kartus, – šypsosi seniūnas. – Tais tarybiniais laikais, kai dalindavo kelialapius ir būdavo galima nuvažiuoti į Vidurinę Aziją ar Maskvą. Šiemet, jei išeis, atostogausiu namie. Bet ir per atostogas atlekiu į seniūniją, rūpi pasižiūrėti, kaip sekasi dirbti, kokių problemų prisikaupė. Dabartinis pats didžiausias mano džiaugsmas yra darbas. Namie juk vienas gyvenu, o kadangi labai mėgstu paplepėti, tai vienas ilgai būti negaliu. Man patinka su žmonėmis, patinka turėti daug darbo. Jei kitaip būtų, greit nusibostų kabinete sėdėti ir žiovauti.

Daugiau kaip 20 metų išbuvęs vienoje vietoje ir viename poste Algirdas Žukas galvojo, kad taip ir bus. Bet pabaiga, anot seniūno, yra labai įdomi ir marga. O marga todėl, kad atkūrus nepriklausomybę vėjai Algirdą Žuką nupūsdavo vis į kitas vietas. Pabuvęs bendrovės vadovu, seniūnas trejus metus darbavosi besikuriančios Utenos apskrities viršininko administracijos viršininko pavaduotoju. Darbo buvo daug, kolektyvas puikus, bet, pasikeitus valdžioms, Algirdas Žukas nuėjo dirbti į tuometinę Utenos aukštesniąją žemės ūkio ir maisto pramonės mokyklą (dabar – Utenos regioninis profesinio mokymo centras). Joje – vėl treji metai. Kai vadovybė pradėjo manyti, kad mokyklai materialinė bazė nereikalinga, kad vaikai turi mokytis iš knygų, o ne praktiškai, Algirdui Žukui tai pasirodė nepriimtina ir vėjas jį atpūtė į draudimo kompaniją. Bedraudžiaujant vėl prabėgo treji metai. Tuo metu Algirdas Žukas nepaliko ir politikos. Buvo pasiūlytas kandidatuoti net į Utenos rajono savivaldybės mero postą. „Ale nepasisekė. Skaičiavau, skaičiavau prieš rinkimus, kiek galėčiau balsų gauti, lyg ir užtekti turėjo, netgi daugiau nei reikėtų turėjau surinkti, bet pasirodė, kad per maža. Gal ne į tą pusę skaičiavau? Bet nieko tokio. Iš mero nutūpiau į seniūnus, bet daug laimingesnis esu, nes meras tai renkamas, o seniūnas – amžiams...“ – suokalbiškai mirkteli akį Algirdas Žukas. 

Apie meilužę ir sinusoidę 

Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas kažkada sakė, kad turi tris meilužes: poeziją, darbą ir sodybą. Algirdas Žukas turi viena mažiau: darbą ir sodybą. Kadangi, kaip pats prisipažino, mėgsta paplepėti, apie abi galėtų pasakoti ir pasakoti. Bet apie sodybą truputį ilgiau, nes ji seniūnui – širdies atgaiva, malonus rūpestis ir prisiminimai.

– Gal buvau tinginys, bet per 20 vadovavimo ūkiui metų namo ir nepasistačiau, – pasakojo seniūnas. – Gyvenau žmonos bute. Kitas tuo ir nepatikėtų. Sakytų, gal pragėrė pinigus. Vis atrodė: dar to reikia, tam reikia, save ir pamiršau. Neatėjo laikas namui. Bet atėjo nepriklausomybė, kuri man atnešė galimybę įsigyti sodybą. Atsiėmiau tėvuko žemę prie Skiemonių. Niekaip nesupratau ir iki šiol nesuprantu, kaip nekilnojamas turtas – žemė – gali tapti kilnojama. Bet taip buvo anuometinės konservatorių valdžios surėdyta. Gal jie tokiu įstatymu galvojo lenkus iš Vilniaus krašto išvaryti? Man šis įstatymas tiko: atsiimtą žemę atsikėliau prie Utenos. Išmainiau geresnę skiemonišką žemę į blogesnę, bet Utenoj jau buvo priprasta, gyventa 40 metų, čia draugai, pažįstami, todėl ir pirkau sodybą prie Medenių. Trobesiai buvo šiaip sau, bet labai gera vieta.

Iš pradžių sodyboje visokios veiklos būdavo prigalvojama. Tada dar žmona buvo gyva, padėdavo patarimais. Bet ar iš širdies gerumo, ar besikeičiant gyvenimui vis kas nors nepasisekdavo. Augino vištas, bet tos buvo tokios draugiškos, kad pjauti jokiu būdu negalėjo. Paskui 20 kiaulių užsiveisė. Bet ir šio biznio buvo menka nauda. Vėliau grikius augino, bet kai niekas už juos nebemokėjo, tai ir augint nebebuvo tikslo. Dabar Algirdo Žuko sodyboje karaliauja Romanovų veislės avelės. Jos – vietoj žoliapjovės: visur apeina, visą žolę nuėda, savo šeimininkui tik dilgėles pjauti palieka. Tik va, bėda: visi tas aveles giria, o Algirdas Žukas ar mėsos nemoka išvirti, ar dar ko, bet atiduoda avieną vaikams, draugams, o paskui tie jį vaišina. Dar vienas rūpestis – tas aveles taigi kirpti reikia, o vilnų niekam nereikia, nėra kur jų dėti. Papjovei avelę – kailio nėra kur apdirbti. Taip kailiai nukeliauja į šiukšlyną.

– Turėjau broliuką, bet jis anksti mirė, – pasakojo seniūnas. – Tad man vienam reikėjo tėvus senatvėje prižiūrėti ir palydėti Anapusėn. Dar ir žmonos tėvus. Senukai kažkodėl prie manęs lipo. Mama buvo labai stipri, galinga. Be kelių mėnesių 100 metų nugyveno. Turėdama 90 metų dar daržus ravėdavo. Vis sakydavo, tiek daug darbų, dirbam ir dirbam, nėra kada ir numirti. Tėvukas gyveno 92 metus, uošvis – 80 metų, o žmonos mama mirė, sulaukusi 90 metų. Taip jau išėjo, kad aš susenau su senais žmonėmis. Prieš metus mirė ir žmona, mirė abu svainiai. Nieko neliko, tik vienas sūnus. Bet vaikai kaip vaikai, gyvena savo gyvenimą, nesinori lįsti. Po sūnaus gimimo žmona ir susirgo. Sirgo visą gyvenimą, 12 operacijų atkentėjo, apie 15 metų lovoj gulėjo. Manęs dažnai klausdavo, ar nesunku visą gyvenimą slaugyti? Aš nejaučiau jokio sunkumo. Va, jei gyvena žmogus, gyvena ir staiga – invalido vežimėlis. Tai sunku. O mano žmona po truputį ėjo blogyn. Bet vis tiek numirė netikėtai...

Seniūno teorija tokia: gyvenimas eina sinusoide, tai jei tėvai ilgai gyveno, jam jau teks trumpiau. Bet, pasak Algirdo Žuko, nusiminti nėra ko, „tikrai dar kiek pratempsiu“. 

Apie pagarbą ir prisiminimus 

Algirdo Žuko sodyboje mus pasitiko maža, didelėmis akimis kalytė vardu Zosė. Iš įpročio ji truputį palojo, o paskui puolė glaustytis ir meilintis. Jos draugas, tokio pat didumo šunelis, buvo pririštas. „Labai sargus ir piktas,“ – paaiškino seniūnas, kodėl Zosei duota laisvė, o šuneliui – ne. Tądien visus į pavėsį gynė didelis karštis, tad sodyboje buvo tylu ramu, tik kiemo vidury mirguliuojančiame tvenkinyje „ganėsi“ dideli riebūs amūrai.

Su Algirdu Žuku pabandėm suskaičiuoti sodybos statinius. Jei prie jų pridėsi ir šiltnamį, tai iš viso sodyboje puikuojasi nei daug, nei mažai – 15 pastatų. Didysis gyvenamasis namas pastatytas neseniai. Šalia – senasis sodybos namas, kažkada priklausęs Adelei Raslanienei. Jame dabar nedidelis muziejus su nuotraukomis ir šviesios atminties kunigo Petro Markevičiaus paveikslais, kuriuose įamžinti Biliakiemio vaizdai. Name vėsu ir kvepia sena kaimiška gryčia. Iš senojo namo seniūnas veda į nedidelį kiemelį, kuriame pastatytas kaimo kryžius. Prie jo per mojavą pasimelsti susirenka visas kaimas. Šalia – Žukų giminės kryžius, atvežtas iš Skiemonių. Neprižiūrėtą ir nuverstą kryžių surado Algirdas Žukas ir 2006 m. atsivežė į sodybą. Kryžių pašventino kunigas Edmundas Rinkevičius.

Didžiajame name gyvena prisiminimai. Algirdas Žukas kruopščiai saugo žmonos, tėvų, senelių, kitų artimųjų atminimą. Kur bepasisuksi, visur pamatysi didelės meilės ir pagarbos jiems ženklus: nuo sienų žvelgia senos nuotraukos, antram aukšte saugomi tėvų baldai: spinta, stalas, lova, dar Skiemonių krašto meistro Gavėno, kurio drožtas kryžius dabar yra Utenos kraštotyros muziejuje, gaminti. Čia pat ant sienos pirmoji seniūno tėvuko įsigyta trispalvė, toliau – svainių, senelių nuotraukos, kampe – senas sekretas, tapęs mamos atminimo saugotoju. Sekreto lentynėlėje sustatyti iš kelionių atsivežti nedidukai kryželiai.

Liūdesiu ir ilgesiu dvelkia didžiajame kambaryje įrengtas žmonai Emilijai skirtas kampelis. Jame – žmonos nuotraukos, albumai, knygos, jos mėgtos smulkmenos, mažos dovanėlės, net drambliukas, lydėjęs Emiliją ligoninėse ir, kaip tikėta, nešęs jai sėkmę. Nuotraukose tarsi papasakotas visas žmonos gyvenimas: pirmose ji – jauna, graži, sveika, vėlesnėse – jau sėdinti invalido vežimėlyje.

Karštą dieną sodyboje gelbsti ne tik tvenkinys, bet pats aukščiausias pastatas – bokštas. Jo vietoje turėjo būti paprasta pavėsinė, bet taip jau išėjo, kad ant rūsio išdygo tvirtovės gynybinį bokštą primenantis statinys, iš kurio matosi visa sodyba. Gerai matyti ir avelės, kurių aptvaras lanku juosia beveik visą sodybą nuo tvarto iki kito, mažojo, tvenkinio. Bokštas suręstas pagal visus tvirtovės statybos reikalavimus: į jį veda akmens laiptai, bokštas pastatytas ant akmenimis nusėto paaukštinimo, pusė statinio – taip pat iš akmenų, o pačiame viršuje – rąstų sienos ir stogas, matyt, vienintelis 21 amžiaus atributas. „Labai patinka akmenys, tai ir norėjosi, kad jie kažkur būtų panaudoti, – sakė seniūnas. – Statant bokštą visi ir „susinaudojo“. Statėm nedailindami, išlaikėm grubumą, kuris dabar ir suteikia bokštui tokios štai egzotikos.“ Kol buvo statomos sienos iš akmenų, Algirdas Žukas dar turėjo pagalbininkų. Mat buvo neaukštai. O kai reikėjo uždengti stogą, seniūnas liko vienas. Stogo konstrukciją sumontavo ant žemės, o tvirtinant bokšto viršūnėje pagalbininkai, bijodami aukščio, šiaip ne taip, tvirtai įsikibę į atramas, tik padavinėjo įrankius ir vinis. Bet viskas baigėsi gerai: dabar bokštas – labiausiai  lankomas svečių.  

Apie gyvenimo nuotrupas ateinančioms kartoms 

Reikėtų patikslinti – vienas iš lankomiausių sodybos pastatų. Nes bene labiausiai smalsuolius traukia paslaptingi Algirdo Žuko muziejai. Taip, taip, muziejai. Maža to, kad beveik visi sodybos pastatai yra maži muziejai, dar du pastatus galima pavadinti tikraisiais muziejais, kuriuose sukaupti senos ir ne tokios senos mūsų istorijos reliktai. „Na, nepasakyčiau, kad čia muziejai, – kuklinosi seniūnas. – Renku senienas ir tiek. Kodėl renku? Kad kitos kartos neužmirštų, koks buvo lietuviškas kaimas, kaip tuomet gyveno žmonės. Dabartinis jaunimas, gimęs po nepriklausomybės, nėra matęs tikro lietuviško kaimo. Tai va, kad turėtų bent menką supratimą apie kaimą, ir renku senienas. Esam išleidę knygų apie seniūniją. Irgi todėl, kad ateinančioms kartoms paliktume savo gyvenimo nuotrupas.“

– Kai pradedi rinkti senus daiktus, jie kažkaip savaime atsiranda, – pasakojo seniūnas. – Tai iš vieno gauni, tai iš kito, tai giminė parūpina. Vieną kartą Reškutėnuose aplankiau  muziejų, o ten man sako: parodysim vieną seną daiktą, kurio nepažinsi. Na, sakau, nėra tokio seno daikto, kurio paskirties nežinočiau. O man rodo 30 cm aukščio, 10 cm skersmens bačkutę su dviem skylutėm gale. Ir ką, nežinau, kam ji skirta. Pasirodo, tame krašte tokiais mažais kiekiais samagoną varydavo. Ten buvo „bražnikas“. O mūsų „bražnikai“ būdavo dideli.

Senų rakandų Algirdas Žukas atsivežė ir Molėtų, kaimynas iš Medenių atidavė pakinktus, kitas kaimynas – „razvaliną“, tokias roges. Įdomių ir vertingų daiktų atidavė giminės iš Panevėžio, buvę stambūs ūkininkai. Dideliame muziejumi paverstame garaže puikuojasi „češkarnia“, žolės smulkintuvas, lovys mėsai sūdyti, prietaisas grūdams valyti „fuktelis“, atsivežtas iš Lūkštų, žmonos tėvų skrynia, smetoniška spinta, angliniai lygintuvai, ant sienų sukabintos svarstyklės  „bezmėnai“. Viename kampe sudėti pavalkai, kai kurie apgraužti pelių, tie dar Algirdo Žuko tėvo. Šalia – obliai, vienus net iš Latvijos draugas Danius atvežė. Kaip sakė seniūnas, kai iš Vaikutėnų atsiveš seną varstotą, ant jo perdės visus oblius. Bus aiškiau matyti ir patogiau prieiti. Netoli durų pastatytas verpimo rateliai. Vienas yra mamos, kitas – mamos sesers. Vienas didžiausių eksponatų – audimo staklės. Jas Algirdas Žukas rado ant senojo namo aukšto. Muziejaus sienas puošia žymių lietuvių rašytojų ir poetų portretai. Ant vienos sienos – visi anykštėnai: Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis, Jonas Biliūnas.

– Kai po muziejus pasidairyti atvažiuoja mokiniai, – pasakojo seniūnas, – tai jiems senų rakandų muziejėlis nėra labai įdomus. Ir tą matė, ir tą žino. Tada aš juos nuvedu į tarybinių laikų muziejėlį. Va ten tai jie net išsižioja: tai galgi taip buvo?

Tikrai, ar taip buvo? Tarybinių laikų muziejus pribloškia netikėtumu: į daug kartų matytus, gerai pažįstamus daiktai dabar  žiūri visai kitomis akimis. Ir džiaugiesi, kad gali pasakyti: buvę. Tų nesenų laikų eksponatus Algirdas Žukas rinko daugiau dėl savęs. Bet taip jau išėjo, kad jie dabar sulaukia didesnio susidomėjimo, nei 19 ar 20 a. pradžios lietuvių buities reliktai. Kai dirbo Utenos apskrities viršininko pavaduotoju, nuvažiavo sykį į buvusio kolūkio kontorą. Žiūri – visi dokumentai, metraščiai, nuotraukos išmėtytos ant grindų. O tuose metraščiuose – visi buvusio kolūkio žmonių džiaugsmai ir vargai. Pagailo seniūnui įdėto darbo ir prisirinko pilną maišą eksponatų būsimam muziejui. Dar įvairių gairelių sąjunginę vėliavą rado. Ir juos pasiėmė. Muziejaus lentynėlėse tvarkingai sudėti visi Lenino raštai, atiduoti žmonos dėdės klebono Mykolo Juodelio, trys tomai „Kapitalo“, ant sienų kabo Lenino, Brežnevo portretai, įvairios lentelės su buvusių įstaigų pavadinimais. Čia pat – TSRS ir tarybinės Lietuvos vėliavos. Ant kitos sienos – buvusios TSRS žemėlapis. Vienas įspūdingiausių eksponatų – aliuminio šaukštų ir indų bei stiklinių rinkinys. Žiūri į juos ir negali suprasti, kaip buvo galima su jais valgyti. O juk neseniai tokie šaukštai ir indai buvo naudojami valgyklose. Ant stalo guli senas grotuvas ir tuomet populiarių dainininkų Kikabidzės, Antonovo ir kitų plokštelės. Ir telefonas, kuriuo naudojosi buvęs rajono pirmasis sekretorius. Turi seniūnas ir plokšteles su tarybiniais himnais. Sykį, į sodybą susirinkus draugams, įjungė grotuvą ir kieme garsiai suskambo himnas. Svečiai iš pradžių stovėjo apstulbę, paskui pradėjo skaniai juoktis.

– Turiu daug anų laikų nuotraukų, – pasakojo seniūnas. – Kai susitinku žmogų, kurio nuotrauką turiu, atiduodu. Išdalinau jau nemažai. Dabar gi nuotrauka, kurioje kiaulių šėrikė ant rankų laiko paršelį, daug kam pasirodytų bjauri. Ir nė vienas laikraštis tokios nespausdintų...

Kai kurie tarybinių laikų eksponatai muziejuje atsirado paslaptingai. Kartą kaimynas sako Algirdui Žukui, žiūrėk, ant tavo namo laiptų kažkoks įtartinas paketas guli. O tuomet kaip tik Lietuvoje buvo daug neramumų dėl miltelių. Algirdas Žukas neatsispyrė pagundai ir atvyniojo paketą. O ten – LTSR vėliava. Ir iki šiol nežino, kas tą vėliavą atnešė.

Renka seniūnas ir tarybinę techniką: tuometines mašinas ir motociklus. Jo klojime jau stovi „Niva“, su kuria per sausio 13-osios įvykius visur važinėjo, „zilas“, uaz'as, motociklas su priekaba „Dniepr“, visai neseniai iš Rygos į sodybą atkeliavo pirmasis „Žigulių“ modelis. Bet apie juos rašyti ir juos matyti dar anksti: kai bus surinkta daugiau, tada ir šio muziejaus duris seniūnas plačiai atvers. Vienas eksponatas jau dabar traukia akį: šienapjovės kabinoje įrengtas gėlynas. Tarp svyrančių žilvičių „gėlėta“ stiklo kabina atrodo labai įspūdingai.  

Apie svajones ir lietuvių nelaimę 

– Bute negalėčiau gyventi, neištverčiau. Man ten slogu, bloga. Sodyboje visokių darbų susirandi: tai lentutę prikali, tai palaistai, tai gėlyną aptvarkai. Štai pernai pirtis sudegė. Buvo darbo ir vargo, kol atstatėm. Bet ji dabar kaip nauja. Su visokiais darbais „užsiboviji“, laikas greičiau prabėga, tada ir vienam lengviau būti. Esu kompanijos žmogus, bet kažkas many paskutiniu metu „apvirto“. Pareinu namo vakare, pasidarau valgyt ir išbūnu vienas prie televizoriaus. Atrodo, ir geriau būtų, kad niekas neateitų. Taip anksčiau nebuvo. Čia po Emilijos mirties.

Šeimininkauju pats sau vienas. Moku iškepti labai skanius miltinius ir bulvinius blynus. Kai dar gaspadinė buvo gyva, ateidavo kaimynės, aš joms prikepdavau bulvinių blynų. Labai patikdavo. Girdavo. Kokia paslaptis? Kad nežinau. Įdedu druskos, įmušu kiaušinį, dar miltų truputį ir kepu. Gal skanu, kad savos bulvės? Juk pramoninės nė iš tolo negali susilyginti su savo daržo.

Kuo toliau, tuo svajonės darosi mažesnės. Labai norėčiau, kad administraciniai centrai gyvuotų ir būtų nuolat tobulinami. Štai Biliakiemio salė: mažas darbelis, bet kaimo žmogui labai svarbus. Norėčiau, kad jaunimo kaime būtų daug, kad nebūtų kartų priešpriešos.

Būtų gerai ir Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę atkurti. Kad patriotinis auklėjimas būtų veiksmingesnis. Kad Lietuva turėtų savo vertą, garbę. Savo ateities viziją. O ką dabar turime? Nieko. Kai Algirdas Brazauskas šaliai vadovavo, tai į Europą ėjom, turėjom kažkokių tikslų. O dabar – tuščia. Dabar nei kalbą, nei istorinius objektus saugom. Tarybiniais laikais Trakų pilį pastatė? Pastatė. O dėl Valdovų rūmų kyla toks triukšmas! Jei neturėsim savo valstybingumo akcentų, nebūsim ir valstybė. Pasimokykim iš vokiečių. Jie Drezdeną atstatė ilgai nediskutuodami. O dabar pas mus viską tik parduoti ir pravalgyti. Negi viską ir pravalgysim?

Dabar tokie laikai atėjo: tu būk geriausias specialistas, bet tave vis tiek išvis iš darbo. Žmonės renkami pagal partinę liniją. Čia ir yra mūsų nelaimė. Jei vieni padarė, tai kiti būtinai turi sugriauti. Kodėl Utenos rajone tokie aukšti pasiekimai? Todėl, kad viena partija, socialdemokratų, su kitomis draugiškomis partijomis jau daug metų vadovauja, negriauna, o stato, kuria. Juk kitaip ir būti negali. Sugriauti visada lengviau. Pastatyti, kažką sukurti ne kiekvienas sugeba. Štai vienas ministras yra prasitaręs, kad nė šuns būdos nėra sukalęs. O vadovauja. Matosi, kad dabartinė valdžia – knyginiai žmonės. Gal jie yra geri dėstytojai, moka gražiai kalbėti, gal ir minčių gerų turi, bet vadovauti valstybei jie nemoka. Gyvenimas parodė, kad retas kuris iš šios kompanijos gali būti geras vadovas. Va ir turime tokius rezultatus.

Lolita Kaminskienė,

LSDP Utenos skyriaus atstovė spaudai