LIETUVOS

SOCIALDEMOKRATŲ

PARTIJA

Utenos skyrius

GALERIJA

BIČIULIŲ ERDVĖ

KONTAKTAI

Nematoma komandos žaidėja: organizuoja, planuoja, informuoja, kviečia

Utenos moterų krepšinio komandai „Utena“ praėję metai buvo vieni sėkmingiausių: surinkta stipri komanda, gautas Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino palaiminimas ir patekta į aukščiausiąją lygą. Pirmą kartą per visą Utenos moterų krepšinio komandos istoriją. Dabar, įpusėjus sezonui, jau galima kalbėti apie rezultatus, perspektyvas, norus ir troškimus. Apie juos ir paklausėme vieną svarbiausių komandos žmonių, vadybininkę, administratorę, tikrą barbę devyndarbę, LSDP Utenos skyriaus jaunąją kandidatę 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose Sigitą Kunickytę.

Koks buvo nueitas kelias iki to, kad dabar Utenos moterų krepšinio komanda „Utena“ aukščiausioje lygoje susitinka su stipriausiomis Lietuvos moterų krepšinio komandomis?

Kaip žinote, „Utena“ iš pradžių žaidė A lygoje (antrojoje lygoje). Aš pati toje komandoje buvau viena iš žaidėjų, tapusi ja dar besimokydama Utenos kolegijoje. Tai buvo prieš penketą metų. Mus treniravo Sinilga Bartaševičiūtė. Minčių patekti į aukščiausiąją lygą buvo ir anksčiau, bet trenerė vis sakydavo, kad dar reikia stipresnių žaidėjų, dar reikia rėmėjų paieškoti. Taip ir darėm: pasikvietėm žaidėjų iš kitų miestų, komanda sustiprėjo, gavom Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino palaikymą ir pritarimą, tad nieko kito nebeliko, kaip tapti aukščiausios lygos komanda. Tai didelis pasiekimas. Reikia pasakyti, kad be Utenos rajono savivaldybės palaikymo mes nebūtume patekę į aukščiausią lygą. Deja, požiūris į moterų krepšinį dar yra labai skeptiškas, tad rėmėjus buvo sunku surasti. Rėmėjams yra svarbesnis ir įdomesnis vyrų krepšinis, o ką čia moterys: jos ir krepšinio žaisti nemoka – taip teko ne kartą išgirsti. Bet nepaisant tokio nusiteikimo, mus lydėjo sėkmė.

Aš, kaip žaidėja, deja, šiai komandai buvau per silpna, todėl tapau administratore. Dar esu ir vadybininkė. Be manęs ir trenerės nežaidžianti komandoje yra fizinio rengimo trenerė Aira Jakštonytė, kuri taip pat yra iš senosios „Utenos“. Šita nedidelė mūsų komanda „gano“ 12 žaidėjų. Dvi iš jų yra uteniškės, kitos – iš Vilniaus, Kauno ir Ukmergės. Uteniškės žaidėjos dar labai jaunos, dar tik aštuntokės, tad yra „auginamos“ žaidėjos. Komandoje yra studenčių, abiturientė, dirbančių moterų, ankščiau žaidusių aukščiausioje lygoje. Kai kurios važinėja iš savo miestų, o tai kelia daug nepatogumų. Jei treniruotė prasideda 18 val., o darbas baigiasi 17 val., tai, pavyzdžiui, iš Kauno atvažiuoti žaidėjoms – tikras iššūkis. Bet skundų dėl to nebūna. Komandos žaidėjų amžius – nuo 14 iki 37 metų. Mūsų centras, aukščiausia žaidėja – vilnietė Kristina Palaimaitė. Jos ūgis – 1,90 m. Kitos aukštaūgės – Giedrė Kirstukaitė (1,87 m), Eglė Jucevičiūtė (1,86 m). Žinoma, tai nėra įspūdingi ūgiai, kitos komandos turi ir 2 metrų žaidėjų, bet dabar sezono įkarštis, nelengva aukštaūgių žaidėjų pasikviesti.

Kokios prognozės šiam sezonui ir kaip debiutantės jaučiasi naujoje aplinkoje?

Žiūrint į pergalių skaičių, negaliu pasakyti, kad sekasi labai gerai. Bet pulti į neviltį dar nėra ko, nes komanda nauja ir jauna, trūksta įdirbio, nėra iki galo „susižaidusi“. O tas vadinamasis „susižaidimas“ pasiekiamas per ilgesnį laiką, ne per keletą mėnesių. Kol komanda būna kaip kumštis, reikia daug darbo įdėti. „Utena“ – labai perspektyvi komanda, nes merginų noras ir troškimas nugalėti yra didelis. Trenerė reikli, griežta, turi išsikeltą tikslą, kurio ir siekia. Bet ir pralaimėjimuose galima įžvelgti gerąją pusę: tai patirtis, komandos tvirtėjimas, vieningumas. Juk komandos, kurios aukščiausioje lygoje žaidžia daug metų, turi ir savo vardą, ir istoriją, yra žinomos šalyje. Varžybose susitinkame su Kauno „VIČI-Aistėmis“, „LKKA-Aistės“ ir „Laisve KRS“, Klaipėdos „Lemminkainen“, Vilniaus MRU, Šiaulių „Rūta“. O „Utena“ gyvuoja mažiau nei pusę metų.

Iš pradžių turnyrinėje lentelėje prognozavom aukštą vietą. Galvojom, galėsim laisvai konkuruoti su stipriosiomis komandomis. Bet mums truputį ragus aplaužė. Kai kurios varžybos visai nenuspėjamos. Išvažiuoji į kitą mietą rungtyniauti ir laimi. O namuose žaisdami su ta pačia komanda imam ir pralaimim. Šiame sezone prognozuojam būti lentelės viduryje.

Galiu pasidžiaugti, kad Utenos vardas dabar susietas ne tik su vyrų krepšinio komanda „Juventus“, jis linksniuojamas ir kalbant apie moterų krepšinio komandą, mūsų „Uteną“. Tai įkvepia ir skatina siekti pergalių. Kai sutikome dalyvauti aukščiausioje lygoje, komandai lygos vadovybė parodė daug dėmesio, mus, kaip naujokes, labai šiltai priėmė, pristatė „Utenos“ komandą visos Lietuvos sirgaliams.

„Juventus“ sirgaliai visoje šalyje spėjo pagarsėti savo ypatingu komandos palaikymu. Ar „Utenos“ komandos susitikimai su savo priešininkėmis sulaukia žiūrovų?

Sulaukia, bet nedaug. O palaikymo komandai labai reikia. Kai jis jaučiamas, kitaip ir žaidimas klostosi. Triukšmas, šūksniai, plojimai tarsi užveda ir padeda laimėti, nes tikra tiesa, kad geri sirgaliai yra šeštas komandos žaidėjas.

Kaip pakviesti Utenos žiūrovą į moterų krepšinį? Negaliu sakyti, kad informacijos apie varžybas, komandą yra mažai. Jos daug. Man keista, kad žiūrovas nesusirenka. Juk Utenoje krepšinį mėgsta, „Juventus“ turi nemažą būrį fanų. O kodėl pas mus neateina? Gal per mažai pažįsta? Gal ir laikas netinkamas? Gal dar reikia prisijaukinti publiką ir parodyti, ką mes galime, kad moterys tikrai moka žaisti krepšinį? Informacijos apie komandą, varžybas galima rasti internetiniame puslapyje, kurį pati ir tvarkau. Jo adresas www.facebook.com/utenoskomanda. Puslapyje, be informacijos, fotogalerijoje yra pateikiama daug nuotraukų, varžybų momentų. Pastebėjau, kad fotogalerija ypač domina vyrus. Tiesiog egzotika. Gal per drąsu taip sakyti, bet mano pastebėjimais, moterų krepšinis vyrus traukia. Traukia grožis, jaunystė, moteriškumas. Gal tai pirmieji fanai?

Manau, kad viskas dar ateityje. Nereikia norėti visko iškart. Bus pergalių tikrai. Tada gal ir gausesnis žiūrovų būrys atsiras.

Papasakok apie save. Kaip susiejai savo gyvenimą su Utena ir tokiomis skirtingomis veiklos sritimis: buhalterija ir krepšiniu? Kaip spėji nuveikti visus barbės devyndarbės darbus?

Esu iš Veikūnų kaimo netoli Švenčionėlių. Mokiausi Švenčionėlių gimnazijoje, o ją baigus ir vadovaudamasi vieno dėstytojo protinga mintimi – ar esi toks turtingas, kad galėtum sau leisti išsilavinimą? Gal pirma reikia specialybę įsigyti, kad paskui turėtum iš ko duoną valgyti? – pasirinkau Utenos kolegiją, kurioje pradėjau studijuoti buhalteriją. Man tada buvo 18-a. Į didelį miestą važiuoti nenorėjau. Juk užaugau mažame miestelyje. Utenos nepažinau, bet ji man labai patiko. Patiko ir buhalterija, kuri nėra toks sausas mokslas, kaip daug kam atrodo.

Po pirmo kurso Utenoje apsipratau, susiradau daug draugų ir krepšinį. Kaip sakiau, pradėjau žaisti „Utenos“ komandoje. O krepšinį pamėgau dar vaikystėje, kai su broliais mėtydavom į krepšį kieme. Užaugau trijų brolių ir dviejų seserų būryje, esu jauniausia, tad buvo ir yra iš ko pasimokyti. Broliai ir dabar, atitrūkę nuo darbų, žaidžia krepšinį. Kai parvažiuoju namo, neatsisakau malonumo su jais parungtyniauti. Visi mano artimieji su šeimomis liko gyventi Švenčionėliuose.

Įvairiausios veiklos prisigalvodavau nuo mažumės. Mokykloje lankiau beveik visus būrelius, kokie tik būdavo. Todėl dabar begalė darbų manęs nevargina. Malonumą surandu ir LSDP Utenos skyriaus veikloje. Kai daug darbų, ir gyventi įdomiau. Nesuprantu tų, kurie sako, kad nėra ką veikti. Kuo žmogus daugiau užsiėmęs, tuo daugiau pamato gyvenimo. Juk aš dar ir dirbu – antstolio Leono Jankausko kontoroje. Pradėjau ten dirbti būdama 19-os, dar nieko nepažinodama, neturėdama patirties. Todėl esu labai dėkinga antstoliui, kuris buvo ir yra geras mokytojas. Jis ne tik išmokė atsakomybės, darbštumo, bendravimo su žmonėmis, bet ir paruošė gyvenimui.

O kaip su krepšiniu? Ar jau niekada nebeišbėgsi į krepšinio aikštelę?

Manęs dabar žaisti krepšinį profesionalioje komandoje nebetraukia. Man įdomiau stebėti viską iš šalies, būti komandos vadybininke, žaidėjoms – drauge ir patarėja. Manau, kad mano, kaip krepšininkės, laikas jau praėjo. Todėl mielai imuosi įvairių vadybinių komandos reikalų. Seku visas naujienas, susijusias su moterų krepšiniu, varžybų metu fotografuoju, tvarkau tinklapį. Viešieji ryšiai, reklama, skelbimai, žiūrovų pritraukimas į varžybas – irgi mano veiklos sritis.

Ateityje – daug planų. Krepšinio vadyba ir buhalterio specialybė – tik pirmas gyvenimo laiptelis. Toliau norisi pasiekti daugiau, galvoju apie dar vieną specialybę – teisę. Ateityje tikrai bus ir krepšinis.

Dėkoju už pokalbį.

Lolita Kaminskienė,

LSDP Utenos skyriaus atstovė spaudai