LIETUVOS

SOCIALDEMOKRATŲ

PARTIJA

Utenos skyrius

GALERIJA

BIČIULIŲ ERDVĖ

KONTAKTAI

Kai sugrįžti į Uteną liepė širdis arba kodėl katorgiškas darbas yra malonus ir džiuginantis

Sykį du uteniškiai, kaip ir didžioji dalis jų tautiečių mėgstantys žiūrėti ir sirgti už lietuvišką krepšinį, susiginčijo, kas iš tikrųjų yra Žydrūnas Urbonas: zarasiškis ar uteniškis. Vienas su giliu įsitikinimu mušėsi į krūtinę, kad zarasiškis, kitas gi tvirtino, kad uteniškis ir baigta. Sekant pasakojimais apie Kindziulį, galima būtų pasakyti, kad prie tų besiginčijančių priėjęs Žydrūnas užmintų dar vieną mįslė: prieš kurį laiką daugelis krepšinio aistruolių jį laikė šiauliečiu, nes ne vienus metus matė jį žaidžiant Šiaulių komandoje. Tai kaip yra iš tikrųjų? Kas jis – Žydrūnas Urbonas, LSDP Utenos skyriaus kandidatas savivaldybės tarybos rinkimuose ir rinkimų sąraše esantis aukštoje aštuntoje vietoje?

O buvo štai kaip...

Prieš 34 metus spalio 4-ąją Zarasuose gimė berniukas. Jis augo kaip visi berniūkščiai, savo bendraamžius pralenkdamas gal kiek didesniu ūgiu. Kai berniukui suėjo šešeri, jo šeima – mama, tėtis ir sesuo – atsikraustė į Uteną. Čia jis pradėjo eiti į pirmą klasę Aukštakalnio pagrindinėje mokykloje, čia pradėjo sportuoti – lankė plaukimą baseine ir galvojo tapti profesionaliu plaukiku. Bet vieną sykį aukštą 1,80 m vaikį pastebėjo Alvydas Surgautas, Utenos kūno kultūros ir sporto centro direktorius, ir pakvietė jį ateiti pažaisti krepšinį. Berniukas atėjo, pabandė ir įsimylėjo krepšinį visam laikui. Taip gimė krepšininkas, Utenos „Juventus“ klubo prezidentas, treneris, komandos siela ir stuburas Žydrūnas Urbonas, jau 27 metus aikštelėje gainiojantis oranžinį kamuolį.

Kai Žydrūnui buvo 12 metų, tas pats Alvydas Surgautas paskatino jį išvažiuoti į Panevėžio sporto mokyklą–internatą mokytis profesionalaus krepšinio. Tėvams jis dar buvo mažas berniukas, tad mama, išleisdama sūnų, verkė, bet tėtis pasakė: turi važiuoti, jei nori tapti tikru vyru.

– Taigi išvažiavau, būdamas 12-os, o sugrįžau į Uteną jau 33-jų, – sakė Žydrūnas. – Esu dėkingas Alvydui Surgautui, kuris many įžvelgė krepšininką ir „išstūmė“ į plačiuosius vandenis. Iš Utenos žadu nebeišvažiuoti, nes nebesinori blaškytis, manau, kad palikti klubą būtų nesąžininga prieš Utenos žmones, kurie serga už „Juventus“. Be to, atėjo ir noras sužinoti savo šaknis, išsiaiškinti, iš kur esi kilęs. Iš tėvo pusės mano protėvių kraštas – Antalieptė. Ten gyvenęs proprosenelis buvo stambus ūkininkas. Kita atšaka – dabar jau išnykusiame Šabaldauskų kaime (iškeltas, kai buvo tiesiamas geležinkelis) netoli Utenos Kuktiškių pusėn. Iš ten kilusi tėvo mama, mano močiutė. Taigi esu „grynaveislis“ uteniškis. Todėl mane ir traukė sugrįžti namo.

Galinėjantis su Utenos trauka prabėgo daugiau kaip 20 metų. Panevėžyje baigta vidurinė mokykla, paskui Kaune – Lietuvos kūno kultūros akademija, vėliau – žaidimas krepšinio klubuose ir rinktinėse. Įvairiuose čempionatuose Žydrūnas dalyvavo jau nuo 16 metų, žaidė Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo rinktinėse. Pats didžiausias pasiekimas – kartu su Jono Kazlausko treniruojama Lietuvos jaunių rinktine iškovotas Europos auksas. Tai įvyko Izraelyje 1994 m. Žydrūno komandos draugas tuomet buvo Šarūnas Jasikevičius, kuris ir dabar stebina Europą. „Smagūs prisiminimai iš to laiko, – pasakojo Žydrūnas. – Atsimenu, po finalinių rungtynių iš tos laimės mes Joną Kazlauską įmetėme į baseiną. Ir patys sušokom...“

Ir vėliau sėkmė nuo klubo prezidento nenusisuko. Lietuvos krepšinio lygos žvaigždžių dienose Žydrūnas dalyvavo net 5 kartus. Vienais metais tapo rezultatyviausiu LKL žaidėju, vėliau – ir naudingiausiu, ir daugiausia atkovojusiu kamuolių. Žaidžiant užsienio klubuose smagiausia buvo tapti Kipro čempionu ir užtraukti čempionišką cigaro dūmą. Su Rygos „Barons“ iškovotas Latvijos sidabras. Rusijoje su Magnitogorsko „Metalurgu“ savam divizione užimta 3 vieta. Ukrainoje – sidabro medaliai. Kamuolį Žydrūnas gainiojo ir Graikijoje, ir Lenkijoje.

„Juventus“

– Kai grįžau į Uteną, greit suradau bendraminčių, ir mūsų ketvertas – Rolandas Mackus, Nijolė Kuzmickienė, Mindaugas Kildišius ir aš – nutarė, kad Utenai jau laikas turėti rimtą krepšinio komandą. Mane išrinko klubo prezidentu, – kalbėjo Žydrūnas. – Tuomet „Juventus“ žaidė miesto lygoje, didelių siekių ir tikslų neturėjo. Pradėjom nuo regioninės lygos, tapom jos čempionais, tada perėjom į nacionalinę, kurioje dvejus metus buvome 4 vietoje. Tuomet ir įvyko didysis lūžis: atsirado galimybė patekti į profesionalią lygą, į kurią „Juventus“ kvietė ir anksčiau. O galimybę suteikė Utenos rajono savivaldybė, ypač meras Alvydas Katinas, padėjęs daug jėgų ir laiko, kad Utenoje atsirastų daugiafunkcinis sporto kompleksas, kuriame mes galime treniruotis ir tobulėti. Tokios arenos neturi nei Alytus, nei Marijampolė, nei Klaipėda.

Atsiradus Utenoje sporto arenai, klube atsirado ir abejonių: gal neiti į tą aukščiausiąją lygą? Gal ten visus prajuokinsime? Gal „Juventus“ kaip komandai dar reikia sustiprėti? Bet Žydrūnas buvo kitos nuomonės: nežinia kuriam laikui atidėlioti patekimą į aukščiausiąją lygą yra blogai. Jei tai galima padaryti greit, tai ir reikia daryti. Be to, buvo gautas tvirtas Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino palaikymas ir paskatinimas, be kurio sunku būtų buvę ką pasiekti, nes entuziazmu ilgai netversi. Beliko tik pasiraitoti rankoves ir dirbti.

– Pirmieji metai buvo nuostabūs, – prisimena Žydrūnas. – Niekas nesitikėjo, kad mes, naujokai, galim pasiekti tokių rezultatų. „Juventus“ skrydį LKL galėčiau palyginti, sakykim, su Vokietijos situacija, kai su trimis svarbiausiais automobilių gamintojais BMW, AUDI, „Mercedes“ staiga sėkmingai ima konkuruoti iš kažkur atsiradusi nauja, dar nežinoma firma. Taip atsitiko mums Lietuvoje krepšinio lygoje: mes, naujokai iš kažkur, sugebėjom sudrebinti lygą ir patekti į stipriausiųjų ketvertuką. Tai unikalu.

Pasak prezidento, per trumpą laiką klubas įgavo pasitikėjimą, nes visi finansiniai įsipareigojimai jam buvo įvykdyti, savivaldybės ir rėmėjų pažadėtas finansavimas gautas laiku. O tai labai svarbu, nes komanda galėjo dirbti ramiai, nepanikuodama.

– Kokie planai? Pasiekti gerų rezultatų. Ar LKL'e, ar BBL'e. BBL – mūsų prioritetas. Tikiu, kad mes šioje lygoje galime kalnus nuversti. LKL'as irgi labai svarbus. Vienas iš svarbiausių. Turiu mažą svajonę – būti tarp stipriausių, nes dar niekam nėra pavykę, kad naujokai du metus iš eilės būtų ketvirtuke. Ar pasiseks, laikas parodys.

Man krepšinis yra viskas...

...Absoliučiai viskas. Manęs net žmona klausia: kas pirmoje vietoje – ji ar krepšinis? Sunku ir atsakyti. Pasakysiu, kad žmona – užpyks visa komanda. Jei pasakysiu, kad krepšinis – užpyks žmona. Tai sakau, kad ir žmona, ir krepšinis man yra lygiaverčiai, pirmoje vietoje. Stengiuosi nenuskriausti nei šeimos, nei krepšinio. Krepšinis – man ne darbas, jis mano aistra, gyvenimo būdas, aš jį myliu visa širdimi.

Kartais manęs paklausia, kaip aš suspėju vienu metu būti trijuose asmenyse. Tikrai, kartais taip ir būna. Tai didžiulis iššūkis, tai katorgiškas darbas, bemiegės naktys ir bemiegės dienos. Kodėl tiek pasiėmiau? Todėl, kad žinojau ir žinau, kaip „Juventus“ klubas turi dirbti, ką reikia daryti, kad jis sėkmingai gyvuotų, žinojau, kaip sukurti klubą, pažįstu krepšinio rinką, žaidėjus, apskritai žinau, su kuo tas profesionalus krepšinis valgomas. Drįstu sakyti, kad Utenoje be manęs tokių specialistų daugiau nėra. Viliuosi, kad uteniškių krepšininkų, tokių kaip Jonas Valančiūnas, užaugs daugiau ir jie papildys profesionalaus krepšinio gretas ir Utenos „Juventus“ klubą.

Todėl visas tas pareigas ir užsikroviau sau ant pečių vien iš žinojimo, ką daryti. Prieš tai, žinoma, išsianalizavau, ar yra kas tiek daug vienu metu pareigų turėjęs. Gal kvailystę darau? Paaiškėjo, kad viską tą patį, tik aukštesniu lygiu, darė Arvydas Sabonis Kauno „Žalgiryje“. Ir „Žalgiriui“ tai buvo patys geriausi metai. Kai supratau, kad tai daroma ir Eurolygoje, ir tai daro Arvydas Sabonis (man iki jo, žinoma, kaip iki mėnulio), supratau, kad tą patį modelį galiu pritaikyti ir Utenoje. Taigi, aš nieko naujo nesukūriau, neišradau dviračio, tik pritaikiau gerąją patirtį. Dabar suprantu, kaip tada jautėsi Arvydas Sabonis...

Bet jei darbas nebūtų artimas širdžiai, jo ir nesiimčiau. Tas vargas iš tikrųjų yra malonu, nes myliu šį darbą, jis man patinka. Juk nieko kito 27 metus nesu daręs. Savo gyvenimo jau neįsivaizduoju ir be „Juventus“. Dar praeitais ir šiais metais sulaukiau užsienio klubų pasiūlymų. Juk galėčiau ir daugiau uždirbti, ir tik žaisti, nesukdamas sau galvos dėl komandos formavimo ar žaidėjų pirkimo. Bet negaliu taip padaryti.

Nors ir formuoju krepšinio politiką klube, bet žinau, kad šventa vieta tuščia nebūna. Mano atliekamą darbą gali padaryti bet kas, bet klausimas, kaip jį padarys. Ar žmonių lūkesčiai bus pateisinti, ar finansai bus sutvarkyti? Reikia suprasti, kad sportas – kultūros sritis, tad, investavęs į tą sritį milijoną, norimos vietos lentelėje negausi. Ją reikia išsikovoti. Tai labai „slidus“ reikalas, bet „Juventus“ klubas visus lūkesčius pateisinti sugeba. Todėl, kad yra atliekamas sunkus kasdieninis darbas, kurį nudirbu ne aš vienas – visa klubo valdyba, nestokojanti nei idėjų, nei noro.

Varžybos – spektaklis, kuriame nieko nėra suvaidinta

Krepšininkų gyvenimas permainingas kaip oras pavasarį. Čia, žiūrėk, vienos varžybos buvo kaip niekad sėkmingos, kitos gi – pralaimėtos, nors jėgų jose įdėta nė kiek ne mažiau, nei laimėtose. Tokios, pasak Žydrūno, – pačios sunkiausios. Kiekvienam žaidėjui, nesvarbu, ar tą dieną jis daug laiko praleido aikštelėje, ar visas varžybas prasėdėjo ant suoliuko. „Jaučiamės slogiai, verkti neverkiam, bet vidus verkia. Daug prieštaringų jausmų ir didžiulis pyktis ant savęs, kad kažko nepadarei iki galo, nes varžybos – labai trumpas spektaklis, kuriame verda tikros aistros, kuriame nieko nėra suvaidinta, – kalbėjo Žydrūnas. – Pojūtis po pralaimėtų rungtynių ne iš maloniausių. Tai tas pats, kaip netekti artimo žmogaus. Prilyginčiau tą jausmą mažai katastrofai, įvykusiai tavo šeimoje ar kur kitur. Tai didelis vidinis sukrėtimas.“ O tam, kad perliptum per save, kad pralaimėjimai nesužlugdytų ir galėtum eiti į priekį, reikia būti labai stipriems. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Todėl, pasak Žydrūno, sportininkai ir treniruojasi iki paskutinio prakaito lašo. Treniruojasi bei grūdinasi ir psichologine prasme. Kitaip galima labai lengvai palūžti. „Po pralaimėtų varžybų reabilituojamės patys: susirenkam, kalbamės, tariamės. Štai po nesėkmingų varžybų su Vilniaus „Sakalais“ dėl Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės jau kitą dieną susirinkom, išsikalbėjom, treneris barėsi, kartu paglostydamas ir pagirdamas. Reikia nugalėti slogią nuotaiką, o pokalbis tam padeda. Paskui kimbame į darbą, taisome klaidas ir norime kuo greičiau pralaimėjimus pamiršti“. Juos pamiršti padeda ir šeimų palaikymas, ir draugai. Bet bene geriausias vaistas – „Juventus“ sirgalių palaikymas. Ne viena Lietuvos krepšinio komanda spėjo įsitikinti, kad „Juventus“ fanai ypatingi, moka triukšmingai ir vieningai sirgti už savo komandą. „Jie ne pikdžiugiški, jie pergyvena, pyksta, jei pralaimim, bet vis tiek palaiko, – šypsosi klubo prezidentas. – Jie aistringi, bet nedaro kvailysčių, nekelia muštynių, neapmėto priešininkų akmenimis, kaip jau yra buvę. Jei mes būtume mušeikos aikštelėje, tai ir fanai, tikriausiai, būtų nekontroliuojami. Labai gerai, kad sirgaliai išsako savo mintis ar susitikę, ar internetinėje svetainėje, ar po rungtynių. Jiems tariu nuoširdų ačiū“. Pasak Žydrūno, komandos, kurios čempionatuose laimi aukščiausius apdovanojimus, tai pasiekia, padedamos fanų. Taip yra „Lietuvos rytui“, „Žalgiriui“, „Šiauliams“. „Juventus“ pernai tapo 4 vietos laimėtojais gal tik todėl, kad buvo stiprus sirgalių palaikymas, kad arena visada buvo pilna žiūrovų. Nuvalkiota tiesa, bet tiesa: geri sirgaliai tikrai yra šeštas žaidėjas.

Urbonų šeima – už jauną ir gyvą Lietuvą

Per daugiau kaip 20 „tremtyje“ prabėgusių metų Žydrūnas gyveno ne tik krepšiniu. Pernai klubo prezidento šeimai suėjo 10 metų. Kartu su žmona Dalia Žydrūnas augina trimetį Igną ir jau į pirmą klasę einantį Rojų. Bėda ta, kad Urbonų šeima vis dar be savo kampo. Vis po nuomojamus ir nuomojamus namus, butus. Visas Žydrūno turtas telpa į kelis krepšius. Iš vienos pusės tai gerai – neprisiriši prie daiktų ir vietos. Bet Dalia ne kartą sakė: na, kiek gi galima. Reikia savo kampo.

– Kadangi augau pas močiutę kaime ir labai mėgstu vandenį, tai noriu įsigyti sodybą kur nors kaime prie ežeriuko, – planais dalijosi Žydrūnas. – Geras būdas pabėgti nuo rūpesčių, darbų ir miesto šurmulio. Nors Utena yra ramus miestas, nereikia sukti galvos, ar vaikai sėkmingai nueis ir grįš iš mokyklos, bet labai myliu gamtą, mėgstu grybauti, todėl noriu gyventi kaime. Visa šeima už.

Dalia – taip pat uteniškė. Ją Žydrūnas sutiko tradiciškai: diskotekoje. Užkalbino, pašokdino ir nebepaleido. „Juventus“ klubo prezidentas džiaugiasi, kad visi jo artimiausieji žmonės – šeima, tėvai, uošviai – gyvena Utenoje, o anūkai bet kada gali susitikti su seneliais.

– Man labai patinka žaisti su vaikais, patinka matyti, kaip jie visokias nesąmones daro, – pasakojo Žydrūnas. – Ir ne tik su savais, bet ir su kitais. Jie tokie tikri, neveidmainiški. Gal būsiu treneris ir dirbsiu mokykloje? Dar nežinau, ką veiksiu vėliau, bet norėčiau atiduoti sukauptą patirtį, žinias ir vaikams, ir suaugusiems.

Sirgaliai gali būti ramūs: Žydrūnas kol kas neskuba niekam atiduoti žinių ir patirties. Jų dar pačiam reikia. Kol jo buvimas aikštelėje kartais gelbsti komandą, tol žais. O paskutines minutes ir širdį skirs Utenai. Žinoma, nepamirštant šeimos, kuria Žydrūnas labai didžiuojasi. Nors šeima dar be savo kampo, bet praeitais metais įsigijo vieną reikšmingiausių daiktų – krepšinio kamuolį. Mat kaip batsiuvys be batų, taip krepšininko šeimoje nebuvo to oranžinio kamuolio, kurį tėtis kasdien gainioja aikštelėje. Bet mažajam Ignui pareikalavus greit atsirado. Maža to, tėtis pirmą kartą, kaip pats prisipažino, kieme prisuko krepšinio lanką. Matyt, tai būsimų krepšininkų – Rojaus ir Igno – karjeros pradžia.

O ar turi „Juventus“ klubo prezidentas nors šiek tiek laisvo laiko nuo krepšinio, reikalų ir problemų? Pasirodo, viena iš didžiausių Žydrūno aistrų (po krepšinio, žinoma) yra skaitymas. Kartais ir sportininko rėžimas nukenčia, nes knygas Žydrūnas skaito ir naktimis. Kita aistra – nardymas, plaukimas ir žvejyba. Dabar, deja, žvejoti nėra kada, bet Žydrūnas tiki, kad kada nors jis ištrauks pačią didžiausią žuvį savo gyvenime.

– Kaip minėjau, labai mėgstu grybauti, – pasakojo krepšininkas. – Bet esu prastas kulinaras. Jei namuose nėra žmonos, bėgu pavalgyti pas mamą, jei mamos nerandu, bėgu pas anytą. O jei ir ten nepasiseka, tai bėgu į kavinę.

Pabaigai – džiugus klubo prezidento pamąstymas apie šeimos gausėjimą. Kaip sakoma, vienas vaikas – tėtei, antras – mamai, o trečias – Lietuvai. Mama Dalia ir tėtis Žydrūnas jau gali džiaugtis savo vaikais. Bet Lietuvai dar nėra ką skirti, tad yra dėl ko susimąstyti. „Lietuvai reikia vaikų, kitaip išnyksime. Jei matysiu, kad Lietuva per greitai nyksta, tai mūsų šeimoje augs ne du ir ne trys mažyliai. Mūsų šeima – už gyvą, jauną ir besidžiaugiančią Lietuvą“, – sakė Žydrūnas Urbonas.

Lolita Kaminskienė,

LSDP Utenos skyriaus atstovė spaudai